Įvairūs cukrinukai

Pastebėjau, kad tapo labai madinga kalbėti ir rašyti apie tai, koks blogas yra cukrus. Nėra jis geras, tačiau šįkart neketinu nei jo pasmerkti, nei išteisinti. Cukraus beveik nevartoju ir net kartais sau leidžiu kitus paraginti nuo jo nusigręžti, tačiau turiu ir mano širdžiai mielą papasakotą atsiminimą, kuriame veikia cukrus ir mano tėtis-kai-dar-buvo-mažas.

Mano tėtis labai mėgsta saldumynus – visada juos mėgo. Mes abu sutariam, kad geras desertas turi būti saldus, riebus ir skanus. Bet ne apie tai. Kai mano tėtis buvo mažas, riebių ir saldžių skanėstų jo akiratyje pasitaikydavo retai. O gal ir visai nepasitaikydavo, todėl mano tėtis, kuris tada buvo dar tik padykęs berniūkštis, anksčiau ar vėliau surasdavo visus savo mamos išmoningai suslapstytus saldumynus. Nesvarbu, ar jie būdavo sukišti į spintoje vasarojančių paltų kišenes, ar paslėpti tarp patalynės sluoksnių, ar tiesiog neapdairiai padėti spintelėje – svečiams. Mano tėtis pasiglemždavo juos visus. Va taip.

O jei ne(be)rasdavo nieko skanaus, tuomet kibdavo į cukraus maišą – kai mano tėtis buvo mažas, cukrus buvo sveriamas ir namuose saugomas medžiaginiuose maišuose. Tai to maišo kampą prakrapštęs mano tėtis įsitaisydavo ilgai neišsenkantį saldumo šaltinį ir misdavo juo kaip koks Remas ar Romulas vilkės pienu.

Tiek trumpai apie cukrų. Taip jis nenaudingas, bet žavingas (kaip ir visos kitos sudedamosios gyvenimo dalys, kurias siūloma vartoti saikingai ir atsakingai). Nors kaip, nenaudingas. Naudingas - bobutė, kuri irgi kažkada buvo maža, man pasakojo, kad seniau būtent cukrumi merginos standindavo garbanas.

Originalus receptas

Du trečdalius 1,5 kg smulkaus persijoto cukraus suberti į puodelį, įpilti vandens, kad būtų tiršta košelė, užkaisti ant mažos ugnies ir kaitinti nuolat maišant mentele. Kai užvirs, nukelti, įberti tiek cukraus, kad būtų tiršta košelė, gerai šaukštu išmaišyti ir supilstyti į popierines formeles. Kai pradės vėsti, supjaustyti peiliu, visiškai atvėsusius išimti iš formos ir suvynioti į popieriukus.

Norint pasigaminti šokoladinių cukrinukų, reikia imti dvi dalis cukraus ir vieną šokolado.

Gaminant citrininius arba apelsininius cukrinukus, cukrų patrinti į žievelę ir pilant vandenį kartu supilti sultis. Dar kitokių cukrinukų galima pasigaminti, nukėlus nuo ugnies ir įlašinus porą lašų mėtų, romo aliejaus arba kitokių kvapų.

Patirtis ir patarimai

Gaminau dviejų spalvų citrininius cukrinukus, kuriems sunaudojau:

~300 g smulkaus balto cukraus,
1 citriną (sultis ir nutarkuotą žievelę).

Iš šio kiekio pavyko padaryti 12 podidžių cukrinukų.

kaip matote, pats receptas labai paprastas ir puikiai įgyvendinamas net be svarstyklių, pasikliaunant nuojauta.

Mažesnę pusę (maždaug trečdalį) cukraus subėriau į prikaistuvį, supyliau citrinos sultis ir gavau tirštą cukraus koše (jei vienos citrinos sulčių per mažai - spauskite sultis iš dviejų). Ant nestiprios kaitros cukrų ištirpinau. Nukėliau prikaistuvį nuo viryklės ir į citrininį sirupą subėriau likusį cukrų, išmaišiau. Pusę masės išdėliojau į formeles, o likusią pusę subėriau nutarkuotą citrinos žievelę, kuri suteikė švelnią gelsvą spalvą ir ryškų citrinos aromatą.

Cukraus masę stingdžiau silikoninėje saldainių formoje. Per naktį palaikiau šaldytuve, o tada dar apdžiovinau atvirai, kambario temperatūroje.

Cukrinukai buvo grūdėtos tekstūros, gana trapūs ir labai saldūs. Tiko su arbata.